28 metų mokytojimo darbas pakenkė mano sąnariams. Tačiau nepatikėsite... Iš neįgaliojo vežimėlio mane prikėlė šie 4 ingredientai...

Esu Audronė Kvietkauskienė. Aplinkiniai mane pažįsta kaip ponią Audronę, fizikos mokytoją specializuotoje mokykloje su sustiprintu fizikos ir matematikos dėstymu.

Didžiuojuosi savo profesija ir visą gyvenimą esu pasiruošusi už kuklų atlygį daryti tai, kas man patinka – mokyti matematikos! Jau esu išleidusi ne vieną klasę, mano mokiniai laimi olimpiadose, išlaiko brandos egzaminus su daugiau nei 90 balų, įstoja į visų pasaulio šalių universitetus. Jie manęs nepamiršta. Atskrenda, aplanko, vieni atveža gėlių, kiti – dovanų. Atvirai prisipažinsiu: kai kurie, gailėdami manęs, net padovanoja man pinigų.

Ir tai man geriausias apdovanojimas! Mano pačios ir mano dėstomo mokslo užaugintų, išugdytų vaikų, kuriems matematika suteikia bilietą į gyvenimą, dėkingumas.

Tačiau pati gavau ne bilietą, o juoda likimo žymę.

„Dirbsiu visą likusį gyvenimą“, – pasakiau žiūrėdama į veidrodį, ir mane užplūdo ašaros pamačius save. Pro šaltas, sūrias ašaras veidrodžio atspindyje pamačiau, o Dieve mano, neįgalų žmogų... Kojas, kurios nebeišgali paeiti. Ne kieno nors kito kojas, o mano. Tai mano kojos nebepaeina... Nenorėjau tuo patikėti ir po tris savaites trukusios žeminančios depresijos susiėmiau. Tuos, kurie kovoja už savo gyvybę, Dievas apdovanoja. Apdovanojo ir mane. Šiandien papasakosiu, kaip.

Viskas prasidėjo taip:

Maždaug po dešimties darbo mokykloje metų pradėjau jausti sąnarių skausmus, bet gi dar buvau visai jauna – truputį virš trisdešimt. Atrodė, pačiame jėgų žydėjime! Tačiau vis tiek pradėjau jausti diskomfortą, ypač keliuose.

Bet ir toliau avėdavau aukštakulnius ir mokiau vaikus stovėdama! Rodydama savo brangiems vaikučiams pavyzdį!

Kaip tyčia, mūsų kabinetas yra 4-ame aukšte, o direktoriaus – 1-ame. Taigi 20 kartų per dieną laksčiau ant aukštakulnių pirmyn ir atgal.

Praėjo dar 10 metų.

Kelius ėmė skaudėti net vaikštant, o skausmas kasdien vis stiprėjo!

Nusprendžiau, kad nuo nuolatinės apkrovos – darbo ant kojų – man pertempti sąnariai. Namuose irgi nepailsėsi: su vyru seniai esu išsiskyrusi, o mano sūnūs dabar tokio amžiaus, kad jiems įdomiau mergaitės, o ne mama. Vis prašo pinigų. Pririnkau mokinių, tapau korepetitore – kad mano berniukams nebūtų gėda prieš mergaites, kad niekas nepagalvotų, jog jie iš varganos šeimos.

Todėl ir namuose krūvis nuolatinis: 16 val. grįžti, iki 20 val. – mokiniai, o dar reikia pasigaminti valgyti, susitvarkyti, na, patys žinote, kaip būna...

Ir šitaip nugyvenau iki 53-jų metų!

Šį rudenį skausmas tapo nebepakeliamas. Turėjau atsisakyti kulniukų, o dirbti stovint buvo siaubingai sunku. Pradėjau "važinėti" po klasę sėdėdama ant darbo kėdės.

Iš pradžių vaikai lyg ir nekreipė į tai dėmesio, bet paskui vienas penktokas paklausė: „Tamsta mokytoja, ar jūs neįgali?“

Per nugarą nubėgo šaltas prakaitas. Pašokau nuo kėdės, norėdama jam parodyti, kokia esu sveika, ir tuo momentu man tarsi kas šovė į sąnarį. Siaubingai skaudėjo! Vos iškentėjau.

Sukandusi dantis atidirbau dvi paskutines pamokas ir nusprendžiau pasiimti atostogų, pailsėti.

Maniau, kad pabuvus kurį laiką namie, kojos pailsės ir viskas praeis. Kokia aš invalidė – juk man tik truputį virš penkiasdešimt!

Vaistinėje už pusę algos prisipirkau visokių tepalų nuo skausmo, purškalų, pleistrų specialių; iš mūsų poliklinikų nieko gero nesulauksi, kažkaip jau įpratau gydytis pati, o kai išrašo ko nors, tai nors paskolą imk.

Deja, po savaitės visų šių priemonių naudojimo nė kiek nepalengvėjo, skausmas tik sustiprėjo, tarsi ir nesigydžiau, o tik priešingai – pablogino mano ir taip nemalonią padėtį. Bet neturėjau kito pasirinkimo: tepiausi skausmą malšinančius tepalus ir eidavau į darbą, kitaip gi niekaip. Dabar esu vienintelė šeimos maitintoja, mums reikia pinigų.

Grįžau į mokyklą, ir tuo pačiu grįžo ir nepakeliamas skausmas.

Galiausiai viskas pasiekė tokį lygį, kad vieną rytą tiesiog negalėjau atsikelti iš lovos, sūnus atnešė nuskausminamųjų tablečių, bet jos man nebepadėjo. Nejutau nė mažiausio palengvėjimo kojose. Gerai, kad kaimynai turėjo seną neįgaliojo vežimėlį – jis buvo labai nepatogus, su klibančiu ratu, bet galėjau, nors ir sunkiai, bet visgi judėti po butą.

Trumpai tariant, užleidau problemą taip, kad mano gyvenimas ėmė byrėti tiesiog akyse. Man 53-eji, ir net baisiausiame sapne negalėjau įsivaizduoti, kad po kelių mėnesių dėl baisaus skausmo negalėsiu atsistoti ant kojų!

Nieko nepadarysi, jei sunkiai susergi – tenka eiti pas gydytoją, tikintis, kad pasiseks ir rasi protingą.

Mano sūnūs vos ne ant rankų pas gydytoją mane nunešė – ką padarysi, atėjo laikas. Terapeutė davė man siuntimą pas reumatologą, patekti pas kurį pavyko tik po 3,5 savaičių – tokia eilė, nes ne aš viena dėl sąnarių kankinuosi: tokių, pasirodo, daug. Mane pasitiko labai pagyvenusi gydytoja, kuri, neištarusi nė žodžio, davė siuntimus pasidaryti rentgeną ir tyrimus – kraujo ir šlapimo. Per antrąjį apsilankymą ji per porą minučių man nustatė diagnozę – kažkokia antrinė artrozė su kažkokiomis komplikacijomis, tiesą sakant, nelabai supratau, ką ji man sakė. Ji man kažką painiai paaiškino ir išsiuntė namo su visu sąrašu vaistų.

Tačiau svarbiausias dalykas, kuris mane sukrėtė, buvo mano skausmo priežastis. Ši pagyvenusi gydytoja man pasakė, kad kaltas mano amžius! Ji pasakė: „Tai dėl jūsų amžiaus.“ Kokio amžiaus?! Man tik penkiasdešimt treji! Mano sūnums vienam 18, kitam 16 metų, aš vis dar gana aktyvi mamytė, o ne sena reumatikė, t. y. artritikė! Bet dar labiau mane „nudžiugino“ gydymo rekomendacijos, jų buvo trys:

Pirma, reikėjo atsisakyti bet kokios fizinės veiklos, t. y. nestovėti ant kojų ilgiau nei 20 minučių. Atsiprašau, mano darbas susijęs su stovėjimu ant kojų po kelias valandas. Būnant 53-jų metų jau sunku ką nors kitko išmokti, ir kam aš tokia reikalinga – „be kojų“!

Antra, turiu kasdien, nuo ryto iki vakaro, teptis šildomaisiais tepalais, kuriuos per televiziją reklamuoja. Sakau jai: „Aš tais tepalais naudojausi, jie man nepadeda“. Ir iš tiesų, jau buvau išbandžiusi beveik viskuo, ką ji man išrašė. Ir kokia buvo prasmė pas ją eiti? Kad ji išrašytų man viską tą patį. Visa tai beprasmiška!

Trečioji rekomendacija – vartoti tabletes, kurios padeda atkurti kremzlinį audinį, atkreipkite dėmesį: ne atkuria, o tik padeda atkurti. Ir viskas! Eikite, būkite kantri, pinigų bus – ateikite dar...

Atvirai pasakius, išėjau iš jos apstulbusi ir kvadratine galva. Neturėjau jokios vilties atsigauti. Tarsi jie būtų pasirengę mane gydyti, bet ne išgydyti. Ir kaip tos tabletės man gali padėti, jei gėriau jas beveik mėnesį, o jokio poveikio taip ir nebuvo! Jei tabletės (beje, nepigios) tik padeda, tai kam jos padeda? Ką aš taip su amžiumi susigadinau, kad mano sąnariai pradėjo blogai funkcionuoti? Tiesiog virtinė klausimų... Žinoma, dar turėjau galimybę nueiti į mokamą kliniką, galbūt ten galėčiau normaliai paaiškinti savo negalavimo priežastį. Bet aš netikiu mokama medicina. Ir, tikriausiai, nėra jokio skirtumo. Jie visi išrašo tą patį vaistų sąrašą – gal, padės. Na, o aš norėjau, kad būtų šimtaprocentinis variantas, kuris mane išlaisvintų iš prakeiktų skausmų, neleidžiančių man normaliai gyventi.

Jau norėjosi nuleisti rankas... Tačiau mano geriausia draugė, ačiū Dievui, nepasidavė, už ką dabar esu jai labai dėkinga! Ji man pasakė: Jei nori ne gydytis, o išsigydyti, reikia gydytis taip, kaip buvo pasakyta sename sovietiniame filme: „Pati-pati-pati!“.

Savigyda, žinoma, neleistina, bet apie savęs išgydymą niekas nieko blogo dar nėra pasakęs. Pradėjau galvoti ir svarstyti, kaip būtų galima šią ligą suvaldyti, kažkas atėjo į galvą ir nusprendžiau atlikti eksperimentus su savimi, nors ir supratau tokio poelgio nelogiškumą. Pradėjau nuo savišvietos.

Ėmiausi pati ieškoti internete artrozės gydymo būdų, domėjausi sąnarių sandara, kodėl suyra sąnarių kremzlės, kaip tai sustabdyti ir ar tai apskritai įmanoma.

Apie mėnesį studijavau visą prieinamą informaciją apie sąnarių gydymą ir atstatymą, sudariau keturių natūralių „deimantų“, kuriuos skirtingais laikais gydymui naudojo imperatoriai, karaliai, jogai, Tibeto vienuoliai, sentikiai ir daugelis kitų, sąrašą.

Pirmąją vietą užima "RYKLIŲ KREMZLĖS". Slopina sąnarių ir gretimų raumenų uždegimines reakcijas, veiksmingai malšina skausmą.

"SKORPIONO NUODAI“. Stimuliuoja sąnarių kraujotaką, skystina kraują, didina hemoglobino ir baltųjų kraujo kūnelių kiekį, gerina kraujagyslių ir kapiliarų pralaidumą.

"BIČIŲ NUODAI". Galingas biostimuliatorius, gerina medžiagų apykaitos procesus kremzliniame audinyje, skatina kolageno sintezę ir naujų ląstelių augimą.

"SKRUZDŽIŲ NUODAI". Lėtina senėjimo ir sąnarių irimo procesus, normalizuodamas antinksčių ir skydliaukės hormonų lygį.

Ir aš radau tai, kas turėjo mane išgydyti!

Mano vyresnėliui pasisekė! Kartą jam atsitiktinai į rankas pateko vieno TV kanalo gydytojo straipsnis, kuriame buvo pasakojama apie priemonę, atkuriančią bet kokią kremzlę, bet kokį sąnarį. Jis man parodė, ir aš užsidegiau. Išnagrinėjome tos priemonės, apie kurią buvo kalbama, receptą, o sudėtis buvo lygiai tokia pati kaip mano aukščiau pateiktas sąrašas! Taigi, visas geriausių ekstraktų sąnariams rinkinys.

Bet štai problema – šis preparatas buvo tik gydytojų rekomenduojamas, o kur jį rasti paprastam žmogui? Pradėjau ieškoti internete, skambinau į vaistines, klausinėjau pažįstamų. Visi tik pešėjo per galvas – "tokių preparatų nėra", "galbūt tai tik reklama". Net pradėjau abejoti, ar apskritai egzistuoja toks vaistas.

Praėjo dar mėnuo bejėgiško ieškojimo. Kiekvieną dieną atsikeldavau su viltimi, kad šiandien rasčiau, o eidavau miegoti su nusivylimu. Mano sąnariai vis blogiau funkcionavo, o aš vis labiau praraskau vilties. Net mano berniukai pradėjo pastebėti, kad mama vis dažniau verkia iš skausmo ir bejėgystės.

Ir štai vieną vakarą, kai jau beveik pasidaviau, paskambino draugė iš kaimo ir pasakė: „Žinai, girdėjau, kad dabar vyksta kažkokia programa – gydytojai parduoda tavo preparatą internete. Tik reikia greitai kreiptis, nes šio preparato kiekiai labai maži.“

Aš iš karto pradėjau ieškoti informacijos apie šią programą. Radau svetainę, kur buvo parašyta, kad tikrai vyksta akcija – gydytojai pradėjo pardavinėti šį preparatą tiems, kuriems jis tikrai reikalingas. Pateikiau paraišką, bet man nepasisekė – preparato atsargos buvo pasibaigusios. Tačiau jau buvau radusi vietą, kur jį galima gauti, todėl nepraradau vilties, ir po kelių savaičių jis vėl pasirodė prekyboje, o aš iš karto užsisakiau 2 pakuotes. Ir pagaliau mano pastangos buvo atlygin tos: „Jūsų paraiška patvirtinta. Preparatas bus išsiųstas per 3–5 darbo dienas.“

Negalėjau patikėti! Po visų šių mėnesių bejėgiško ieškojimo, pagaliau turėjau gauti tai, ko taip ilgai ieškojau. Laukiau siuntinio kaip Kalėdų. Ir štai vieną dieną pašto darbuotojas atnešė nedidelę dėžutę...

Ir štai rezultatai. Jie nuostabūs!

Aišku, žinojau, kad gydymas bus palyginti greitas – juk visas kursas trunka tik 21 diena, bet kad TAIP greitai pajusiu poveikį, tikrai nesitikėjau! Ryte pabudusi ant dešiniojo šono pastebėjau, kad man neskauda sąnarių. Tai buvo maloni staigmena! Pradėjau atsargiai kilnoti kojas į viršų ir pastebėjau, kad skausmo tikrai nebeliko. Nusprendžiau išbandyti, kiek veiksminga ši priemonė, ir pabandžiau atsistoti ant kojų. Atsistodama, išgirdau spragtelėjimą ir pajutau nestiprų skausmą keliuose. Tačiau tai manęs nesuglumino, nes pradėjau taikyti priemonę tik prieš aštuonias valandas. Nusprendžiau palaukti ir neskubėti stotis ant kojų.

Toliau aš surašiau, kaip jaučiausi po 1 savaitės, po 2 savaičių ir t. t.

Mano sveikimo dienoraštis

Man prireikė 6-ių mėnesių kol radau šią priemonę, ir dar 2-jų mėnesių sulaukti galimybės ją gauti. Bet buvo verta!

Po 8 valandų: ramybės būsenoje skausmas išnyko. Nedidelis skausmas išliko judant.

Po 1-os dienos: skausmas visiškai dingo. Patinimas beveik visiškai išnyko, vizualiai mano kojos atrodo pastebimai geriau. Galiu sulenkti kelius, bet sąnariai vis dar traška ir skauda.

Po 7-ių dienų: pagaliau dingo spragtelėjimai sąnariuose. Galiu lengvai judėti, sulenkti kelius, galiu atsistoti ant kojų, bet vis dar truputį bijau vaikščioti. Palauksiu dar savaitę.

Po 14-os dienų: jaučiuosi tiesiog fantastiškai! Pavaikštinėjau po butą, išėjau prasieiti į lauką – jokio diskomforto!

Po 21-ių dienų: Jaučiuosi puikiai, nubėgau gabaliuką kelio iki autobusų stotelės ir nepajutau VISIŠKAI JOKIO SKAUSMO! Tarsi būčiau gimusi iš naujo!

Po 35-ių dienų: Atlikau tyrimus ir pasidariau rentgeno nuotraukas. Jokių artrozės požymių! Mano sąnarių kremzlės – kaip 20-metės merginos. Gydytoja pasakė, kad ankstesnėje rentgeno nuotraukoje tikriausiai buvo defektas, todėl artrozės diagnozė buvo klaidinga.

Lengviau vieną kartą išgydyti sąnarius, nei gydyti juos nuolat!

Išleidusi tiek pinigų beprasmėms tabletėms ir tepalams, ne kartą apsilankiusi pas gydytojus ir pasėdėjusi neįgaliojo vežimėlyje, galiu pasakyti tik viena: geriau 1-ą kartą išleisti preparato kursui, grubiai skaičiuojant, 50-60 eurų, kad pasveiktumėte, ir tai bus daug pigiau nei nuolat pirkti krūvą nereikalingų priemonių, daryti MRT ir visokius brangius tyrimus.

Pasidalinau su jumis savo istorija, o sprendimas priklauso nuo jūsų pačių. Sveikatos visiems ir sėkmės!!!